Na turbūt pagaliau galutinai sutvarkiau RSS srautus ir el. pašto prenumeratas.

Prašom naujus adresus:

RSS srauto prenumerata

El. pašto prenumerata

O tiems, kas neprenumeruoja – http://blog.premaman.lt

Sveiki,

tinklaraštis persikėlė į naują serverį, todėl, jei norite matyti naują turinį, prašom pasikeisti savo nuorodas į blog.premaman.lt

tinklaraštis persikėlė į naują serverį, todėl, jei norite matyti naują turinį, prašom pasikeisti savo nuorodas į blog.premaman.lt

Tęsiame straipsnių ciklą apie kūdikių ir vaikų mankštą. Tempimas per čiurnos sąnarį. Dėkoju originalaus straipsnio ir foto medžiagos autorei, leidusiai publikuoti šią, tikiuosi, naudingą ir informatyvią medžiagą. Šis pratimas rekomenduojamas, kai vaikas yra linkęs stovėti, vaikščioti ant pirštų galų, arba kai jaučiama įtampa čiurnos sąnaryje.

Patupdome vaiką, ir laikydami už keliukų pastumdom juos į priekį ir atgal.

Daugiau panašių straipsnių galite rasti http://kineziterapija.wordpress.com/

tinklaraštis persikėlė į naują serverį, todėl, jei norite matyti naują turinį, prašom pasikeisti savo nuorodas į blog.premaman.lt

Štai antroji Eitnės pasakų-nepasakų apie Raganas dalis. Ramių vakarinių pasiskaitymų mamytėms, tėveliams ir vaikučiams.

Portretai

Pamėginsiu nupiešti visą trijulę žodžiais. Pradžiai, kas jas visas sieja – jas galima pavadinti keistais žmonėmis (na bet todėl jos ir raganos, o ne žmonės). Kiekviena turi kokių nors ypatingų galių ir polinkių. Viena iš didžiausių gėrybių (o gal blogybių) iš Vaizduotės planetos atsivežė sugebėjimą kurti, matyti grožį aplinkoj, mokytis iš pasaulio ir mokyti kitus. Visos mėgsta baltą kavą ir negali gyvent be šokolado (mažos nuodėmės, o kuris iš mūsų be jų). O dabar tai, ką ir pažadėjau – kiekvienos jų portretas.

Žalioji. Jei sutiksite ją gatvėje, nesunkiai atpažinsite iš šypsenos ir nuolatinio skubėjimo. Jei geriau įsižiūrėsite, pastebėsite polinkį į smalsumą. Labiausiai uždega atviros akys, kurios švieste šviečia iš po smailios žalios skrybėlaitės. Suknelė šypsosi tamsiai žaliais ir ochros spalvos dryžiais, ant nugaros kapišonas su kutosais. Tarp jos suknelės klosčių slepiasi daugybė nuostabiausių dalykų: žali mėtų lapeliai, levandos kvapo prisiminimas, devinto sapno uodegelė, mėlyna kėkšto plunksna, pavakarės raudonis, sapnų gaudyklė bei stebuklingi pušų spygliai. Mėgstu stebėti, kaip ji piešia drakonų portretus – susikaupusi, šypsodamasi akių kampučiais – net nuožmiausi atrodo švelnučiai.

Žinoma, jums norisi žinoti – ką gi ji mėgsta? Negi dar reikia klaust – labiausiai, savaime suprantama, savo jūros spalvos vabaliuką (mašinytė tokia mažutė, jei dar nesupratot), iš kurio išlipusi pakaso už veidrodėlio esantį paausį, švelniai patapšnoja per jo stogą ir, pasakius kelius meilius žodžius bei apsisukus ant kulno, grakščiai nužingsniuoja. Ir dar mielą katinėlį Kutosą, kurio uodega labai jau panaši į smiltynų šokliuko uodegą (gal būtent todėl jį ir praminė Kutosu?).

Rausvoji. Nors jauniausia, bet rimčiausia iš visos trijulės. Labai mėgsta visus gąsdinti žuvų taukais (įdomu kokį jų kiekį turėtų nešiotis, jei visus grasinimus įvykdytų). Šiaip miela mergiotė (kas tie keli šimtai metų), ir jei būtų gimus žemės planetoj, greičiausiai būtų prancūzė. Iš jos dvelkia moteriška elegancija ir subtilumas. Be to, jūs jau patikėkit manim, niekas negali prilygti jos verdamai Rožių uogienei.

Apsirengusi Rausvoji nepriekaištingai (kaip ir dera prancūzei) – rausvu sarafanu, kuris dailiai gula ant sidabriškai pilkos palaidinės plačiom rankovėm. Pilkai sidabrinis pasijonis gundančiai žvilgčioja iš po rausvo sarafano padurkų, iš plačių rankovių kartais iškrenta viena kita žėrinti žvaigždė, o rankoje gracingai žybčioja sidabrinis ilgut ilgutėlis kandiklis (atidžiau pasižiūrėję, prie diržo išvysite dailutėlį, siuvinėtą tabako maišelį). Plaukai iškaišyti kaštonų žiedais, o viską vainikuoja valiūkiška rausva smaila skrybėlaitė su plačiais bryliukais.

Mėlynoji. Pati vyriausia iš seserų. Ji šiek tiek išsiblaškius, tačiau net ir tai nebestebina, kai geriau ją pažįsti – juk kalną dalykų reikia nuveikti vienu metu. O būti daugybėje vietų vienu metu sunku netgi raganai…

Mėlynoji dar ir dėl to, kad be galo be krašto mėgsta mėlyną spalvą – be didžiulės rugiagėlių puokštės jos net neįmanoma įsivaizduoti. Rugiagėlių mėlio suknelė su lietuviško pajūrio gelsvumo smėlio spalvos apykakle ir apvadais, atvirais pečiais ir ilgom rankovėm, į įmantrų kuodą suregzti plaukai (norint visur spėti, reikia, kad jie nesipainiotų), į kuodą prismaigstyta pieštukų, teptukų bei rašiklių (kad visad būtų po ranka), o ant pačio nosies galiuko – akinukai. Žinoma, nereikia pamiršt aplankalo po pažastim. Hmm… Ką dar pamiršau? Na taip, ant peties, jaukiai įsitaisęs sėdi Saulės zuikis, kuris kartais nulekia už ją ko nors aplankyti.

Kai jau visai nuo skubėjimo pavargsta, meta visus darbus, sėda ant debesio ir, mataruodama kojom, žiūri į žmones… arba glosto drakonų žvynus.

tinklaraštis persikėlė į naują serverį, todėl, jei norite matyti naują turinį, prašom pasikeisti savo nuorodas į blog.premaman.lt

Tęsiame straipsnių ciklą apie kūdikių ir vaikų mankštą. Siekiame daiktus. Dėkoju originalaus straipsnio ir foto medžiagos autorei, leidusiai publikuoti šią, tikiuosi, naudingą ir informatyvią medžiagą.

Skatinimas siekti daikto. Šiuo pratimu skatinama kūdikį imti daiktą, bei stiprinami pilvo, nugaros, kojų raumenys.
Daug nekomentuosiu, viskas matosi nuotraukose. Svarbiausia stipriai laikyti vaiką, kad neišmesti.

Padedame žaislą ar kokį vaikui įdomų daiktą ant žemės, ir leidžiame siekti nuo kamuolio. Tai galima daryti trečiame mėnesyje.


Šioje nuotraukoje mūsų žaislas prikabintas ant veidrodžio, namų sąlygomis gali kas nors laikyti kokį žaisliuką. Jei vaikas dar nepasiekia pats daikto, tada jūs paimate jo ranką ir švelniai suduodate per žaislą. Šį pratimą galite daryti pirmo mėnesio pabaigoje. O tik pasūpuoti ant kamuolio galima dar ir naujagimį.

Daugiau panašių straipsnių galite rasti http://kineziterapija.wordpress.com/

tinklaraštis persikėlė į naują serverį, todėl, jei norite matyti naują turinį, prašom pasikeisti savo nuorodas į blog.premaman.lt

Pradedame pasakėlių-vakaro skaitinių mamytėms ir vaikučiams seriją. Šių pasakų nepasakų autorė Eitnė. Gerų vakarų, įdomaus skaitymo ir ramaus miegelio mažiesiems.

Įvadas

Kasdien ir Tu matai tą patį – tuos pačius žmones, daiktus, angelus…

Užsimerki ir sekundei patiki, kad yra Kalėdų Senelis, jo pagalbininkai nykštukai ir fėjos, balti pūkuoti drakonai, kurie visai švelnus ir nepikti. Patiki, kad yra pasaka. Ir kad kažkam iš tikrųjų ne vis tiek kaip Tu gyveni…

Patikėk, jei įsižiūrėsi į kiekvieną žmogų, pamatysi, kad akyse šviečia svajonė – svajonė turėti savo pasaką, su kaštonu alėjomis ir tokią, kurioje gėris visada nugali blogį, kurioje gali būti be kaukės, paverkti kamputyje arba šypsotis kiek širdis geidžia, kurioje gali būti laimingas, o skaudėtų tik tada, jei įgeltų bitė. Taip yra net ir tiems žmonėms, kurie vadina save cinikais, gal tik jų pasakos scenarijus kiek kitoks.

Iš kur atsirado Raganos

Kadaise, prieš kokius keturis penkis šimtus metų, labai gražioje Vaizduotės planetoje vieną gražų rytą ėmė ir atsirado trys raganos. Ėmė ir atsirado – gal iš neišsisklaidžiusių rūko atplaišų, gal iš saulės zuikio atsispindėjusio rasos laše, o gal iš nepasektos pasakos, besisūpuojančios ant mėlynos gėlės žiedlapio. Skaitytojų aiškumui pavadinkime jas – Žaliąja, Rausvąja ir Mėlynąja.

Visos buvo savaip skirtingos, bet kartu ir panašios – kartais į nukrentantį lietaus lašą įmesdavo pasaką, kartais pasiraitojusios rankoves virdavo aštrią sriubą, o kartais… gulėdavo levandų kvapo debesy ir svajodavo… Darbo per daug nebuvo, taigi iš nuobodulio ko tik jos neprisigalvodavo. Aišku, jos, kaip ir visos save gerbiančios raganos, turėjo puikias šluotas, protingų burtų knygą, smailas kepuraites ir keliaraiščius. Toje planetoje viskas būdavo taip, kaip pats susigalvodavai: panorėjus lydavo lietus, jei iškrėsdavai kokią netikusią išdaigą, galėdavai atsukti laiką ir viskas nutikdavo iš naujo, bet jau teisingai. Taigi mūsų jau pažystamos raganos sau ramiausiai ir gyveno. Taip galėjo ir gyvent dar kokius kelis šimtus metų, jei ne vienas įvykis – krištolo rutuly jos išvydo Žemę. Ilgai stebėjo dirbančius žmones, keistai zujančius gyvius, kuriuos jie vadino mašinomis, didžiules dėžutes, kurias žmonės vadino namais.
-Kažin kaip ten?- truputį primerkusi akis paklausė Žalioji. – Žiūrėdamos į rutulį tikrai visų paslapčių nesužinosim.
-Lekiam ir pasižiūrėsim! – kaip visad šyptelėjo Mėlynoji.
Rausvoji dar mėgino stabdyti seseris, mosuodama Vaizduotės planetos įstatymų knyga, kurioje aiškių aiškiausiai buvo parašyta: “Vaizduotės planetoje galima viskas. Vienintelis draudimas – negalima išvykti į kitas planetas. Išvykimas tolygus savanoriškai tremčiai, be teisės grįžti”.

Jaunosios raganos (na, kas gi tie keli šimtai metų – vienas drugelio sparno mostelėjimas) ilgai net nesiruošė mąstyti. Susikrovė jos mantą į krepšius (apie juos galite paskaityti madų skyrelyje), užsidėjo smailias kepuraites ir, susisupusios į apsiaustus, užšoko ant šluotų…

Taigi nuo tol jos gyvena Žemės planetoje. Iš pradžių, žinoma, jos tik nustebusios dairėsi – juk viską, kas vyksta Žemėje buvo mačiusios tik krištoliniame rutulyje (panašiai, kaip televizoriuj). Daugelis daiktų joms buvo nepažįstami, bet raganos nebūtų raganos, jei nesimokytų. Mokėsi jos iš žmonių, iš paukščių, iš debesio avinuko, iš šermukšnių uogų. Skaitydavo knygas, žmonių ir gyvūnų akis (jose visad spindi tiesa). Viską kraudavosi atmintin, kol vieną kartą… sėdo ir surašė viską, ką buvo mačiusios. Juk tiek daug turėjo papasakot – ir apie neparašytas pasakas, ir apie burtininką, kuris jau seniai klajojo žemėje, ir apie Mėnulio vaiką, ir apie žmones, kurie šiaip gali būti vadinami keistais, bet iš tikro jie yra tikriausi. Juk privalėjo papasakoti žmonėms vieną paprastą tiesą: “Kad žemėje galima gyventi ir jaustis laimingu tik tada, kai sugebi širdy išlikti vaikas.”

tinklaraštis persikėlė į naują serverį, todėl, jei norite matyti naują turinį, prašom pasikeisti savo nuorodas į blog.premaman.lt

Štai ir baigėsi piešinių konkurso balsavimas. Nominantų darbelius galite apžiūrėti mūsų Flickr galerijoje.

Taigi iškilmingai skelbiame ir sveikiname I-osios vietos nugalėtoją – Aurimą, jis laimėjo pagrindinį prizą.

II vietą užėmė Ugnė, III – Sigita. Jos bus apdovanotos leidyklos “Nieko rimto” knygelėmis.

Taip pat, paskatinamasis apdovanojimas bus įteiktas jauniausiam dalyviui – Justukui.

	Dalyvis	Balsai	%
	konkursas2009-28	48	31%
	konkursas2009-22	27	18%
	konkursas2009-25	17	11%
	konkursas2009-17	14	8%
	konkursas2009-27	10	6%
	konkursas2009-08	8	5%
	konkursas2009-24	6	4%
	konkursas2009-34	6	4%
	konkursas2009-33	4	3%
	konkursas2009-12	3	2%
	konkursas2009-09	2	1%
	konkursas2009-26	2	1%
	konkursas2009-06	2	1%
	konkursas2009-29	1	1%
	konkursas2009-30	1	1%
	konkursas2009-03	1	1%
	konkursas2009-04	1	1%
	konkursas2009-05	1	1%
	konkursas2009-10	1	1%
	konkursas2009-18	0	0%
	konkursas2009-32	0	0%
	konkursas2009-31	0	0%
	konkursas2009-07	0	0%
	konkursas2009-11	0	0%
	konkursas2009-13	0	0%
	konkursas2009-14	0	0%
	konkursas2009-15	0	0%
	konkursas2009-23	0	0%
	konkursas2009-16	0	0%
	konkursas2009-21	0	0%
	konkursas2009-20	0	0%
	konkursas2009-19	0	0%

Su visais laimėtojais susisieksime asmeniškai.

tinklaraštis persikėlė į naują serverį, todėl, jei norite matyti naują turinį, prašom pasikeisti savo nuorodas į blog.premaman.lt

Joriui jau mėnuo

Pavasaris vis labiau įsigali. Savaitgalį su visa šeima važiavome prie jūros, taigi Joris turėjo progą išgirsti jos ošimą ne tik pilvelyje būdamas.

Kaip ir žadėjau, rašau, kaip paaugom – berniukas dabar sveria 5100 g. Ūgio nematavo, nes kol kas sunku pilnai ištiesti, tai užrašė tą patį, kaip gimus – 55 cm. Vyresniosios sesės parnešė “dovanų” iš darželio – slogą, tai dabar gydomės – plaunam nosytę ir “atsiurbinėjam”. Gavome siuntimą pas okulistą – visus mėnesio vaikiukus siunčia profilaktiškai pasitikrinti bei rekomendacijas vandeniniam D vitamino profilaktiniam gėrimui – du lašiukai per dieną. Viskas kaip ir gerai – toliau gers mamos pieną ir kaups naujus įspūdžius.

tinklaraštis persikėlė į naują serverį, todėl, jei norite matyti naują turinį, prašom pasikeisti savo nuorodas į blog.premaman.lt

Mama Živilė, auginanti beveik mėnesio dukrelę Žemyną, pataria:

labai dažnai mažus vaikiukus kamuoja pilvo diegliukai, jie raitosi iš skausmo, kankinasi, o tėveliams tai pačios baisiausios valandos jų gyvenime. Tačiau yra vienas nesudėtingas būdas, kaip palengvintume sau ir vaikiukams gyvenimą:

1. Apsiverčiam vaikiuką ant kojos taip, kad pilvukas būtų ant kojos (šlaunies).
2. Galvytę prilaikom.
3. Masažuojam nugarytę (geriausia vaikiuką nurengti, kad masažuotume nuogą nugarytę), taip išeina susikaupusios dujos.

Dar vienas patarimas – geriausia visa tai daryti ant nuogos kojos, kad kuo daugiau šildytų pilvuką.
Kuo mažiau skausmų ir ramių Jums vakarų!

tinklaraštis persikėlė į naują serverį, todėl, jei norite matyti naują turinį, prašom pasikeisti savo nuorodas į blog.premaman.lt